Knygnešys, kovotojas Stanislovas Stakelė

Praėjusiais metais sukako 160 metų nuo vieno iš garsiųjų draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojų, kovojusių už lietuvių kalbos ir raštijos išsaugojimą, kunigo Stanislovo Stakelės gimimo. Tas jo jubiliejus liko niekeno nepastebėtas. Mūsų krašte pamirštamas net ir jo vardas.

Kun. S. Stakelė gimė 1862 m. lapkričio 6 d. Pumpėnų parapijos Adomavos kaime (dabar Panevėžio raj.) valstiečių Mato ir Marijonos Balčaitės Stakelių šeimoje. Nuo 1880 m. iki 1885 m. mokėsi Žemaičių dvasinėje seminarijoje. 1885 m. lapkričio 10 d. vyskupo Antano Baranausko įšventintas kunigu ir paskirtas Švėkšnos vikaru. 1887 m. perkeltas vikaru į Siesikus, o 1888 m. – į Alšvangą (Latvijoje). Dažnas kilnojimas aiškinamas jo nesugyvenamu, užsispyrusiu, šėlstančiu charakteriu, kuris klebonams gyvenimą ir darbą kartu su juo darė nepakeliamą.

Būnant Alšvangoje, jam dažnai tekdavo buvoti, aptarnaujamoje Feliksbergo filijoje. Būdamas filijoje kun. S. Stakelė susipyko su vietos mokytojais, policija ir parapijiečiais, vietos gubernatoriui mokytojus apkaltino ateizmu, nihilizmu, girtuokliavimu. Negavęs atsakymo į skundus, kun. Stakelė savavališkai uždarė mokyklą ir užrakino patalpas. Prasidėjus tardymams, apklausoms, susirašinėjimams kun. Stakelė kaltino vietinę policija sunkiausiais nusikaltimais ir elgėsi taip padūkusiai, jog apskrities pristavas liepė Feliksbergo staršinai , jei tik kun. Stakelė atvažiuos, surišti jį ir pristatyti į apskritį. Net Kuršo Vidaus gubernatorius prašė vyskupą pašalinti kun. Stakelę iš pareigų, o Vidaus reikalų ministras įsakė kun. Stakelę uždaryti vieneriems metams į Kretingos vienuolyną. Vykdant tą įsakymą 1890 m. vasario 7 d. kun. Stakelė, lydimas policijos viršininkų, išvyko iš Alšvangos ir vasario 9 d. atvyko į Kretingos bernardinų vienuolyną. Vienuolyne kun. Stakelė nesilaikė statuto, todėl, pasibaigus įkalinimo terminui vyskupas nutarė pasilikti Kretingos vienuolyne sušvelnintomis sąlygomis. Vidaus reikalų ministras su tuo sutiko. Tačiau tik trumpam. Iš pradžių kun. Stakelė išvažiavo pas savo sergančią motiną, po to apsigyveno pas tėvą Adomavos kaime. Čia jis pradėjo bylinėjimąsi, tąsymąsi po teismus, apsiimdavo svetimose bylose verbuoti liudytojus, įkalbėjo savo giminaičius panaikinti ribų su Karalevičių dvaru ženklus, perkirto botagu Karoliui Gertui akį. 1895 m. liepos mėnesį kun. Stakelė, Vidaus reikalų ministrui įsakius, buvo uždarytas į Kretingos vienuolyną priežiūrai, o Kauno gubernatoriaus raštu, kaip „sergančiam protinių galių sutrikimu“, priskirta metinė 100 rub. pašalpa. Nepaisant visko, kalinys, nesilaikydamas įkalintų dvasininkų priežiūros statuto, „valkiojosi dienomis ir naktimis po miestelį ir kaimus“. Kauno gubernatorius prašė vyskupą uždrausti kun. Stakelei savavališkai išvykti iš vienuolyno. Vyskupas davė Kretingos klebonui reikiamus nurodymus, kun. Stakelė nepakluso tiems nurodymams ir anksčiau dar kęstas vienuolyne dėl savo ypatingo būdo savybių, dabar pradėjo siautėti „su ypatingu pakilimu ir susierzinimu“, kleboną ir vienuolius vadino vagimis, primušė valgykloje kun. Grinevičių, su kumščiais puolė ir grasino užmušti „kiekvieną, kas jam prieštaraus“. Neapsikęsdamas klebono pranešimų apie kun. Stakelės taisyklių pažeidimus, vyskupas 1896 m. spalio 10 d. prašė Kauno gubernatorių, kad jis prašytų Vidaus reikalų ministrą, neklusnų kunigą perkelti į Agluonos vienuolyną. Nepaisydamas visų perspėjimų kun. Stakelė vis dingdavo iš vienuolyno. Galiausiai – vienuolyną jis apleido. Atvykęs policijos valdininkas užantspaudavo kun. Stakelės buto duris ir pasiėmė raktą. Grįžęs iš Libavos (Liepojos), kun. Stakelė radęs butą užrakintą, kaltino tarnus jo pinigų vagyste, policijos valdininką „sergant psichiškai“, atvykęs į bažnyčią laikyti mišių ir, neradęs rūbų, puolė kleboną, sušaukė žmones ir apie viską persakė teismo tardytojui. 1896 m. lapkričio 4 d. kun. Stakelė iš vienuolyno pabėgo ir pasislėpė užsienyje. Po 6 mėnesių jis grįžo ir 1897 m. liepos 21 d. Panevėžio ispravniko buvo sulaikytas. Kauno gubernatoriui įsakius liepos 25 d. pristatytas į Kretingos vienuolyną.

Vyskupui įsakius vienuolyno klebonas pasiūlė kun. Stakelei atlikti 5 dienų rekolekcijas. Jis atsisakė, tada klebonas neleido laikyti mišių. Tuomet kun. Stakelė „temstant slapta pabėgo iš vienuolyno“. 1897 m. lapkričio 10 d. vėl buvo sulaikytas Panevėžio ispravniko ir, Kauno gubernatoriui įsakius, vėl pristatytas į vienuolyną. Vienuoline pabuvo neilgai. 1898 m. sausio 15 d. trečią kartą pabėgo iš vienuolyno. Sausio 30 d. vėl sulaikytas ir, Kauno gubernatoriui įsakius, kun. Stakelė Kretingos policijos buvo pristatytas į Kretingos vienuolyną, į kurį pasirašytinai buvo priimtas, tačiau tam pačiam policijos valdininkui tebesant, pabėgo iš vienuolyno. Ketvirtas pabėgimas tęsėsi du mėnesius. 1898 m. gegužę kun. Stakelė buvo sulaikytas ir nugabentas į Gardino pranciškonų vienuolyną.

Kadangi ankstesnis prašymas kun. Stakelę patalpinti į Agluonos vienuolyną nebuvo patenkintas, motyvuojant, kad vienuolynas neturi specialių lėšų, nei žmonių galinčių „padūkusio charakterio dvasininką sutramdyti“, tada valdžia pasistengė jį įgrūsti į Gardino pranciškonų vienuolyną.

Kun. Stakelė, neapsikęsdamas tampymo Kauno gubernijoje, stengėsi persikelti į Vilniaus vyskupiją ir tęsti ganytojo darbą. Telšių (Žemaičių) vyskupas Paliulionis, pasinaudojęs civilinės valdžios potvarkiu perkelti jį į Gardino vienuolyną, išdavė jam atleidimo aktą. Tačiau Vilniaus vyskupas nesutiko priimti kun. Stakelės į Vilniaus vyskupiją ir gražino aktą Telšių vyskupui. Tačiau Stakelė vėliau, kai jam buvo naudinga, naudojosi, sakydamas, kad jis priklauso Vilniaus vyskupijai.

Dailininko A.Galdiko darbo knygnešio kun. Stanislovo Stakelės portretas, tapytas 1926m. (Europeana nuotrauka)

Į Gardino vienuolyną kun. Stakelė atvyko 1898 m. birželio mėnesį. Tačiau ten prabuvo neilgai. 1899 m. jis sutinkamas Rygoje, kur jo tvirtinimu, jis buvo pasiustas mediciniškai patikrinti jo psichines galias. 1900 m. rudenį kun. Stakelę sutiko prie Bauskės vežant obuolius ir viščiukus, 1900 m. pabaigoje jis apsigyvena Adomavos kaime ir užsiėmė bylinėjimusi, kurstė valstiečius, verbavo liudytojus, vaikščiojo po teismus, grasindamas lazda ir kumščiu, keršydamas savo priešams sumušė valstietį Žilį, susipešė su valstiečiu Čeponiu.

Gyvendamas tėviškėje, šventadieniais laikyti šv. Mišias, laidoti mirusius kun. Stakelė pėsčias ateidavo į Paįstrio bažnytėlę, neturėjusią savo kunigo. 1902 m. Paįstrio gyventojai buvo sumanę remontuoti bažnytėlės šventorių. Jau buvo sukaupę akmenų, ketindami pamūryti šventoriaus tvorą. Pumpėnų klebonas, bijodamas valdžios represijų, patarė to nedaryti. Tuo metu Kun. Stakelės padrąsinti ir pamokyti, žiemą suvežė reikiamą akmenų kiekį ir pavasarį ligi liepos mėnesio šventorius buvo apmūrytas.

1902 m. pabaigoje vyskupo atiduotas dvasiniam teismui, kun. Stakelė nepripažino jo sprendimo, nes jis priklausąs Vilniaus vyskupijai, o ne Telšių. Iš Adomavos Stakelė dažnai keliaudavo į įvairias, net toliausias Vilniaus ir Telšių vyskupijų parapijas. Už tą nepaklusnumą ir neteisėtą veiklą valdžios tarnybos prirašė visa eilę parėdymų, įsakymų suimti, uždaryti kun. Stakelę į Kretingos vienuolyną, neleisti jam iš ten pasišalinti. Kokie tada, caro laikais, buvo tolerantiški valdžios veiksmai su dvasininkais! Jeigu taip jis būtų pabandęs pasielgti tarybiniais laikais ar šiandieniniais Rusijos valdymo laikais, būtų sutvarkytas kaip šlapia vilna. Tik 1905 m. sausio 25 d. Kauno policijos viršininkui pasisekė suimti kun. Stakelę Kauno teisme ir su policijos palyda sausio 27 d. pristatyti į Kretingos vienuolyną. Kretingos klebonas paskyrė jam du kambarius, tačiau kun. Stakelė, remdamasis tuo, kad jis serga paralyžiumi, 1905 m. sausio 31 d. išvyko iš vienuolyno ir apsigyveno Kretingos policijos valdininko bute. Kun. Stakelei prašant, Vyriausias krašto viršininkas 1905 m. kovo 5 d. įsakė perkelti kun. Stakelę, turint galvoje jo ligotą padėti iš Kretingos vienuolyno į Gardino pranciškonų vienuolyną.

Stakelės bendraamžiai ir vėlesni prisiminimų autoriai Stakelę apibūdino, kaip emocingą bei tiesmukišką, neramaus ir labai veržlaus būdo besąlygišką kovotoją už lietuvybę. Jis kovojo prieš rusų žandarų ir lenkintojų savivalę, labai gerai žinojo įstatymus ir mokėjo juos pritaikyti savo reikalui. Nelaimėjęs įstatymais, įsiverždavo jėga ir lazda. Kauno gubernatorius jam pripaišė „psichinę ligą“ tuomet, kai jis išdrįso Alšvinge uždaryti rusišką mokyklą. Uždarymas į Kretingos vienuolyną buvo politinis susidorojimas už pasipriešinimą lietuvių nutautinimui ir provoslavinimui. Panašaus uždarymo į Kretingos vienuolyną susilaukė visa eilė jaunų lietuvių kunigų už jų aktyvų dalyvavimą tautiniame judėjime: iš tos pačios Alšvangos vikaras Aleksandras Miliauskas, Drukšių vikaras Antanas Beržanskis, Vyžuonų vikaras Jurgis Leskauskas, Pakruojo vikaras Miežinys… Už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą bausmės Kretingos vienuolyne neišvengė rašytojas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas bei pumpėnietis kun. Felicijonas Lelis. Rašytoja G.Petkevičaitė-Bitė savo atsiminimuose pasakoja: „Negaliu pasakyti kelintais metais nukeliavome į Palangą su Jadvyga Juškyte. Grįždamos namo, užvažiavome į Kretingą pas kunigą Lelį, kaip susipratusį, veiklų lietuvį, patupdytą Kretingos vienuolyne. Teko su juo kalbėtis tik zakristijoje, kur netrukus atsirado ir mūsų krašto, seniai man pažįstamas kun. Stakelė. Abu kunigai ėmė mus kalbinti imti iš jų literatūros. Aš gyniausi nuo tų raštų, kaip įmanydama. Kunigas Stakelė šaukė užsispyręs:

Ko Viešpats Dievas neapleis, to kiaulės nesuės!

Šitaip prikalbinama, nes ir Juškytė prie kunigų prisidėjo, suminkštėjau. Sutikau, kad abi pasiimsime truputi knygų į kišenes“.

Biografai nušviečiantys Vaižganto veiklą mini, kad, „uždarytas į Kretingos vienuolyną kun. Stakelė su kun. F.Leliu slaptai dingdavo iš vienuolyno ir išsiųsdavo kun.J.Tumo suredaguotus „Tėvynės sargo“ rankraščius, įsitaisė draudžiamos spaudos sandėlius, organizavo knygnešius“.

Kun. Stakelė negalėjo nusėdėti, jam paskirtoje parapijoje ir klajojo po visą Lietuvą. Žandarams tai kėlė daug rūpesčio. Mat valdžia draudė kunigams išvažiuoti iš savo parapijos ribų. Norėdamas kur išvažiuoti kunigas turėjo gauti apskrities viršininko – ispravnininko leidimą. Buvo atvejų, kai uriadnikui ar pristavui pareikalavus leidimo, kun. Stakelė pasakydavęs, kad čia nepatogu rodyti, eikime kur už kertės. Paėjus jis parodydavęs savo didelį kumštį, sakydamas, kad tai jo bilietas, tik dar be antspaudo ir jeigu jis norįs, tai galintis pridėti raudoną antspaudą. Kadangi tada nei policija, nei žandarai negalėdavo žiauriai su kunigais elgtis, tai jam nieko ir nedarydavo. Kai kartą Pasvalio pristavas pranešė, kad Pasvalio klebonijoje be leidimo yra kun. Stakelė, Panevėžio ispraunininkas įsakė suimti ir jam atgabenti. Pristavui pabandžius jį suimti, Stakelė pasakė, kad jį galį suimti tik pulkininkas. Atsiuntus žandarų pulkininką kunigas pareiškė, kad jo luomas ir laipsnis reikalaująs jį vežti su pora arklių, vežimas ir sėdynė turi būti su spyruoklėmis, nes jis sergąs inkstų liga ir mažiausias sukrėtimas labai pavojingas. Pulkininkui teko iš dvarininko Kazakausko paimti fajetoną ant guminių ratų, su sėdine ant gerų spyruoklių, pakinkyta pora arklių ir atgabenti kun. Stakelę į Panevėžį. Paklausus, kodėl jis buvo Pasvalyje atlaiduose be leidimo, atsakęs, kad neturįs parapijos ir nuolatinės gyvenamos vietos, tai jo parapija esanti visa Lietuva ir Rusija. Ispraunikas pamatęs, kad jis kilnojamo turto neturi, pinigine bauda bausi neišeina, nes nieko iš jo negausi, sodinti į kalėjimą negalima, nes jokio skandalo nepadarė tai ir paleido. Buvęs atvejis, kai pristavas Stakelės paprašęs leidimo, o šis jo neturėjęs, tada įsakęs jam kartu eiti pas isprauniniką. Kun. Stakelė sutikęs, bet beeinant pro restoraną, suimtasis pasiūlęs užeiti, nes nesą kur skubėti, sušilsime. Restorane kun. Stakelė užsakė butelį konjako, šešis butelis alaus ir nepagailėjo geros užkandos. Viską sušveitus, pristavas liepęs užsimokėti ir keliauti pas isprauninką. Kun. Stakelė pareiškė, kad pagal įstatymus areštuotasis negali mokėti. Teko pristavui pasirašyti vėkselį ir atiduoti restorano savininkui. Supratęs, kad jį kun. Stakelė gražiai pamokęs, nusispjovė, nusikeikė ir nebevarė ir nuo to lako nebeklausė leidimo.

Pasinaudodamas 1905 m. pradžioje prasidėjusiu revoliuciniu judėjimu, kun. Stakelė paliko Gardino vienuolyną ir dalyvavo Didžiajeme Vilniaus Seime, vykusiame 1905m. gruodžio 4-6 dienomis. Pasinaudojęs atsiradusia galimybe keliauja po įvairias Lietuvos vietoves. Kun. Juozapas Čepėnas prisiminimuose rašo, kad su Stakele susitiko 1906m. rudeniop, būdamas Pušaloto vikaru. Kartą sutikau jį einanti keliu. Pasisveikinome. Jis buvo labai aukšto ūgio vyras, išrodė tikras senovės milžinas. Jis tuomet vilkėjo namų darbo miliniu paltu ir buvo susijuosęs namų darbo juosta. Jo užančiai buvo pilni visokių knygų, brošiūrų, kurias jis dalino žmonėms ir pora tomų rusų caro įstatymų, kuriais jis vadovavosi teismuose, gindamas nuskriaustuosius. Savo rankoje jis turėjo storą lazdą, proporcingą savo figūrai. Kai priėjome prie klebonijos, tai jis ėmė atsisveikinti su manimi. Aš jį prašiau užeiti, nes jau vakaras buvo, bet jis griežtai atsisakė: „Neisiu, nenoriu, nes tavo klebonas neleidžia man laikyti šv.Mišių savo bažnyčioje. Mat bijo, kad aš neužterščiau bažnyčios“.

Nors ir neturėdamas leidimo dirbti Vilniaus vyskupijoje, jis keliaudamas po jos parapijas, sakydamas lietuviškus pamokslus, lietuviškai katekizuodamas vaikus ir mokydamas juos skaityti, veltui dalydamas tikintiesiems lietuviškas maldaknyges. Kun. Stakelė buvo vienas iš aktyviausių, lietuvių kalbos teisių gražinimo Vilniaus krašto bažnyčiose, veikėjų. Už tai jis lenkų buvo ujamas ir persekiojamas. 1908m. sausio 14d. Benekainiuose (dabar Baltarusijoje) lenkomanų buvo sumuštas ir apgrobtas, buvo priverstas grįžti į Žemaičių vyskupiją.

Nusibodus po Lietuvą klajoti, kartą kun Stakelė užėjo pas vyskupą M.Paliulionį prašyti sau vietos kokioje parapijoje. Vyskupas atsakęs, kad negalįs jo skirti, nes joks klebonas vikaru jo nepriims, o parapijos negalįs duoti, nes nesėdįs savo parapijoje. Kun. Stakelė sutinkąs dirbti sulenkintoj parapijoj ir žadąs tuos sulenkintus parapijiečius sulietuvinti. Vyskupas tai palaikė akiplėšiškumu ir tarnui liepęs kunigą išmesti laukan. Tada kun. Stakelė pagrasino vyskupą su jo tarnu išmesti pro langą. Vyskupas pamatęs, kad jėgos nelygios ėmėsi diplomatijos, sakydamas, kad tamsta vaikštai ir važinėji be bilieto, tuo erzini policiją ir žandarus, o tie skundžiasi gubernatoriui. Gubernatorius puola mane, kad aš nesutvarkąs tamstos ir pykstąs ant tamstos ir manęs. Jis tikrai nepatvirtins tamstos, nors aš ir paskirčiau kur. Kun. Stakelė nuėjo pas gubernatorių, įėjo jo salonan ir atsigulė ant sofos. Žmona iškvietė vyrą. Atėjusiam gubernatoriui pasakė, kad jis kunigas, o jam jūs nepatvirtinate vyskupo paskyrimo, tad jis neturįs kur gyventi ir gyvensiąs čia. Tada gubernatorius prižadėjęs kad patvirtins paskyrimą. Grįžęs pranešė, kad gubernatorius žadėjo patvirtinti paskyrimą. Tačiau ar vyskupas Paliulionis jo neskyrė, ar gubernatorius jo netvirtino, bet kun. Stakelė, gyvam esant vyskupui, neturėjo jokios parapijos. Tik valdant vyskupui K.Cirtautui, per pažintis įteikus Kauno gubernatoriui kyšį, šis 1909m. patvirtino kun. Stakelės paskyrimą Dusetų bažnyčios altaristu. 1911m. jis buvo perkeltas filialistu į Ragelius (Rokiškio raj.).

Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiai leido katalikams atsiimti, cerkvėmis paverstas bažnyčias. Tuo pasinaudojęs kun. Stakelė 1917-1918m. laikotarpyje išsirūpino iš vokiečių leidimą atgauti Antalieptės bažnyčią. Caro valdžia šią bažnyčią buvo pavertusi cerkve. Karo metu vokiečiai bažnyčioje buvo įrengę autogaražą, buvusį turtą išgrobstė. Padedant vietos gyventojams kun. Stakelė ėmėsi tvarkyti apleistą bažnyčią. Pėsčias ėjo Kaunan, gavo iš vyskupo P.Karevičiaus leidimą pašventinti Antalieptės bažnyčią ir buvo paskirtas jos klebonu. Jis sumedžiojo bažnyčiai liturginius rūbus bei indus, dažniausiai pasiskolindamas iš kaimyninių parapijų, o paskui nebegrąžindamas, teisindamasis, kad jie jau įrašyti į Antalieptės bažnyčios inventorių ir be vyskupo žinios to daryti nebegalįs.

Antalieptiškius žavėjo kun. Stakelės paprastumas, jis mažai skyrė dėmesio savo aprangai, tenkinosi susidėvėjusia sermėga bei kiaurais batais. Dovanojamus jam drabužius atiduodavo vargšams, tačiau jo dvasia buvo nepaprastai turtinga. Kun.Stakelė savo išvaizda, gyvenimo būdu buvo panašus į kun. A.Srazdelį. Žmonės jį mylėjo, gerbė, nes jis buvo tikras „biedniokų kunigas“.

Prasidėjus nepriklausomybės kovoms 1919 m. jis slaptai telkė savanorius ir ginklus Lietuvos kariuomenei. Kun. J. Čepėnas prisimena, kad Stakelę buvo sutikęs Apytalaukyje (Kėdainių raj.), 1919n. pas kleboną V. Mockų. Jis pasisiūlė pasakyti Kėdainių šv. Jurgio bažnyčioje patriotišką pamokslą. Kai aš pasakiau savo klebonui, tas pasakė, kad ne, nereikia. Jis čia sukiršins, sukurstys lietuvius su lenkais – ir įvyks bažnyčioje muštynės, kaip nutiko Žeimių, Kulvos ir Karmėlavos bažnyčiose.

Užplūdę bolševikai, kadangi kun.Stakelė buvo energingas vyras, paskyrė jį Antalieptės komendantu, jis teisingai ir gerai tvarkė miestelį. O pasibaigus nepriklausomybės kovoms dar aktyviai dalyvavo savivaldybių veikloje. 1921m. jis buvo išrinktas Rokiškio valsčiaus Revizijos komisijos nariu. Jis buvo ir Rokiškio apskrities tarybos narys, 1921m. atstovavo šiai apskričiai Lietuvos savivaldybių suvažiavime Kaune. Jo pastangomis nuo 1924m. buvo darbuotasi buvusioje Degučiu pašto arklių stotyje įrengiant bažnyčią. 1926m. jis buvo paskirtas šios bažnytėlės administratoriumi ir apsigyveno Degučiuose. 1927m. jis susirgo, buvo pusiau paraližuotas. Tų metų rugpjūčio mėnesį Degučiuose lankėsi prezidentas A. Smetona. Kunigas paprašė jį nuvežti prie garbės vartų. Sutikimo metu prezidentas jį pažino, nuoširdžiai pasveikino, pabučiavo, padėkodamas už pasišventimą tautinei veiklai. Nuo 1927m. jis buvo Rozalimo (Pakruojo raj.) bažnyčios altaristas. Tą rudenį vyriausybė, įvertindama jo nuopelnus šaliai ir tautai, paskyrė jam „valstybės tautinės sąmonės žadintojo“ mėnesinę 200lt. pensiją. Liga progresavo. 1930m. rugsėjo gale Stakelę Rozalimo altarijoje, aplankęs studentas B.Rutkauskas, rado „aukštam krėsle, raudona apklote susuptą, skarele aprišta galva, suvyturiuotom kojom, sėdinti nekrutantį, tik kairę ranką dar pakeliantį, senelį“. Studento kalbinamas ligonis sunkiai su pertraukomis pasakoja apie savo 20 metų trukusias keliones ir kovas, klajones be vietos, žandarų persekiojimus, lenkomanų kandžiojimus, knygų gabenimą, atgimstančiai Lietuvai žadinimo aukas… Nors ir paliegęs jis dar domėjosi universitetu, politika, kritikavo, džiaugėsi Vytauto Didžiojo metų renginiais… Parodė į kampe stovinčias dėžes, kuriose sudėtas visas jo turtas – surinktas knygas ir laikraščius , kurios paskirstytos universitetui, redakcijoms, profesoriams…

Mirė knygnešys, kovotojas už lietuviškumą, už nepriklausomybę, Rozalime 1930 Vytauto Didžiojo metų rugsėjo 27d. Po visų klajonių ir kovų ilsisi Rozalimo kapinėse. Jo vardas įrašytas Kauno karo muziejau sodelyje, garbingiausių šimto knygnešių sienelės, labai pasižymėjusių knygnešių lentoje.

Panevėžio rajone, Adomavos kaime buvo išlikusi kun. S.Stakelės tėviškės sodyba, kurioje gyveno jo giminaičiai. Išstovėjo per visas pokario ir kolektyvizacijos pertvarkas. Po nepriklausomybės atgavimo, sodybą įsigijo nauji savininkai, kurie joje negyveno. Apgyvendintas sargas ją saugojo taip, kad sudegė troba ir pats sargas. Tą vieta dabar ženklina tik piktžolėmis apaugę degėsiai. O visgi reikėtų aptvarkyti šią vietą, įrengti kokį nors ženklą, kuris keleiviui primintų, kad ta vieta mena vieno iš žymaus kovotojo už lietuvišką knygą, už nepriklausomybę atminimą.

Naudota literatūta: žurnalas „Mūsų kraštas“ 1998m. Nr.10, pusl 27 – 37; V.Kapočius „Pašauktas mylėti artimą“ 2001m. pusl. 181, 182, 212,219; Dr.kun.Juozapas Čepėnas „Secerdos in Aeternum“ 2010m. pusl.383 – 390; Lietuvos katalikų savaitinis laikraštis „Vienybė“ 1930 Vytauto Didžiojo metų nr.41 ir 42. Laikraštis „Panevėžio garsas“ 1937mm nr.19; G.Petkevičaitė-Bitė „Raštai“ I t. 1965m. pusl.432 – 454; P.Ruseckas „Knygnešys“ IIt. 1928m. pusl.432, 433; B. Kaluškevičius (sudarytojas) „Šimtas knygnešių“ 1998m.

Bronius Mažylis

S.Stakelės gimtinės namas ir tai kas likę po 2010 m. gaisro (Nuotraukos autoriaus)