Saulėgrįžos šviesoje: akimirka žmogui ir gamtai

Birželio 23-iosios pavakarę Daukniūnų aikštė prisipildė gyvybingo šurmulio. Vasaros saulėgrįžos proga kaimo gyventojai ir svečiai – nuo pačių mažiausių iki vyriausių – traukė į šventę, vedini noro pabūti drauge, pasidžiaugti vasaros virsmu ir pasimėgauti šiltomis bendrystės akimirkomis. Aplink tvyrojo ne tik džiugesys – ore sklandė laukimas, kvietęs nerti į vakaro stebuklą.

„Daukniūnuose Joninėms keli bendruomenės nariai priverda žirnių košės ir tą vakarą visi vaišinasi. Ši tradicija ir pati šventė čia gyvuoja panašiai tiek, kiek ir pati vietos bendruomenė – kiek daugiau nei du dešimtmečius. Šventė visada prasideda centrinėje gyvenvietės aikštėje, visda su muzika, mediniais varteliais bei juos puošiančiais berželiais. Šventinis vakaras čia neįsivaizduojamas be didelio laužo liepsnų laižančių temstantį  vasaros dangų ir netikėtumų, leidžiantis ieškoti Paparčio žiedo“, – šventės eigą apibendrina Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio vadovė Arneta Matuzevičiūtė. 

Šios tradicijos papuošė ir šiųmetę šventę. 

Skoniai, garsai ir kūrybos džiaugsmas

Šiemet šventė sukosi apie veiklas, suvienijusias įvairaus amžiaus dalyvius. Mažųjų akis žibino meduolių edukacija – vos tik pirmieji penkiasdešimt išsirikiavo eilėje, jų rankose nugulė saldūs gardėsiai, o veiduose – nuoširdžios šypsenos. Iš kūrybinių dirbtuvių jie lėkė linksmintis ant batuto, lauko žaidimų aikštelėje.

Tuo tarpu aikštę užliejo muzika – solistės Sofijos Miklauskaitės dainos, multiinstrumentalisto Egidijaus Zelvaro melodijos, dueto „Vyrai iš Paįstrio“ kūriniai bei atlikėjų Redos Venediktovos ir Dariaus Dimbelio energingas pasirodymas. Nepaisydamos lietaus, melodijos lyg saulės spinduliai pasiekė kiekvieną kampelį, paliesdamos kiekvieną širdį.

Šiluma, kurią kuriame kartu

Tradicinė žirnių košė sušildė ne tik pilvus, bet ir sielas, o vainikų pynimas virto gyvu tradicijos tęstinumu – kiekvienas pynė savąjį, rinktas gražiausias. Eiklias kojas ir varžybų strategijas šoliuodami maišais bei stumdami karučius išmėgino aktyviausi, energingiausi šventės dalyviai. 

Temstant, į vakaro dangų ėmė kilti laužo liepsnų liežuviai, dangus prapliupo lietumi, tad šventę pati gamta įsupo į simbolių rūbą. 

„Vasaros saulėgrįža žmogui nuo senų laikų turėjo gilų dvasinį ir simbolinį reikšmės lauką. Tai – akimirka, kai gamta pasiekia savo aukščiausią tašką, kviesdama ir žmogų sustoti, pažvelgti į save, įvertinti, ką pasiekė, kur eina. Šviesos pilnatvė tarsi primena apie gyvenimo gausą, vidinį augimą ir šviesą, kurią kiekvienas nešasi savyje. Tuo metu ypač juntamas ryšys su žeme, metų ritmu ir bendruomene – žmogus jaučia, kad yra neatsiejama didesnio visumos dalis. Šventė tampa ne tik gamtos virsmo atspindžiu, bet ir proga pabūti arčiau savęs, artimųjų, prisiminti savo šaknis bei vertybes. Tikimės, kad renginys Daukniūnuose tai priminė kiekvienam“, – atkreipia dėmesį gyventojų bendruomenės  „Daukniūnai“ pirmininkė Reda Matuzevičienė.    

Taip šiluma – tiek fizinė, tiek dvasinė – tapo pagrindiniu vakaro akcentu. 

Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio informacija