Kai šventei ruošiasi visi, arba Joninės Daukniūnuose

„Vasaros saulėgrįža laužo šviesoje“ – vakaras, kai Daukniūnų kaimo gyventojai bei svečiai susiburia draugėn, mėgaujasi muzikine programa, pačių susikurtomis tradicijomis ir taip pasitinka trumpiausią metų naktį.

Šiam įvykiui Daukniūnuose pradedama ruoštis prieš gerą mėnesį. Vingiuotais kaimo keliukais atrieda traktorius ir aikštėje nupjauna vasaros atokaitoje išstypusią žolę, dosnūs vietos ūkininkai atseikėja keliolika kilogramų nuo praėjusio derliaus likusių žirnių, šeimininkės nuo lentynos nukelia didžiausius turimus puodus košei, kultūros darbuotojai bei savanoriai rūpinasi ne tik šventės programa, bet ir dailia aplinka. Šventės išvakarėse Daukniūnų aikštėje išdygsta kruopščiai sukrautas trijų metrų aukščio laužas, o scena papuošiama berželių šakomis bei gyvomis gėlėmis. Taip žingsnis po žingsnio atkeliauja Joninių arba Rasų šventė.

Šiais metais joje koncertavo Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio liaudiškos muzikos kapela „Juostvingė“ (vad. Audronė Rancovienė), atlikėja Reda Matuzevičienė, daininkas Modestas Pariauka, muzikines melodijas bene visą vakarą pynė Paįstrio kultūros centro meno vadovas, muzikantas Virginijus Kiršgalvis. Dar iki ragaujant tradicinę žirnių košę, suaugusieji ir vaikai savas jėgas išbandė varžydamiesi estafetėse, mažieji dūko ant batuto, o norėjusieji pasipuošti – pynė sau žolynų vainikus. Į vakarėjantį dangų ėmus kilti laužo liepsnoms ugnies šou programą žiūrovams dovanojo Simonas Spaičys. Šokančių, trypiančių ir besimėgaujančių vakaro nuotaika neišgąsdino nė aplink sukiojęsi lietaus debesys.

„Vasaros saulėgrįža laužo šviesoje“ – renginys apie bendrystę, kurią daukniūniečiai susikuria patys: kiekvienas savaip prisidėdamas, dalyvaudamas, kaimyną atsivesdamas.

Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio vadovė Arneta Matuzevičiūtė