Aukštaitijos metams paminėti „Aukštaitijos siauruko sapnas“

Sugalvojau atgaivinti prisiminimą apie siaurąjį geležinkelį, kuris veikė šimtmetį. 100 metų – visas žmogaus gyvenimas. Šiandienos realybėje siauruko bėgių linija apaugusi krūmais… Iš mano sumanymo taip ir gimė programa-spektaklis „Siauruko sapnas“.

Pradėjome nuo Panevėžio miesto stotelės, į kurią grįžta užgavėniautojai iš šiandien dar veikiančios geležinkelio atkarpos Panevėžys–Rubikiai. Pirmajai, kaukių, scenai naudojau Tomos Trybytės ištrauką iš pjesės „Juodvarniais lakstantys“. Antroji stotelė Bernatoniai, šioje dalyje pasinaudojau Kastyčio Kerbedžio daina „Sustok, traukiny“. Traukinio keliaiviai – Bernatonių padalinio šokėjų kolektyvas „Mėtos“. Kaip siauruko kursavimo laikais, kai vaikinai spėdavo traukiniui važiuojant iššokti ir priskynę gėlių savo panelėms sugrįžti į jį, taip ir „Siauruko sapne“ buvo šis prisiminimas. Trečioji stotelė Pušaloto miestelyje, kuriame likę tik medinė bažnytėlė ir kapinės. Moterys – laiko keleivės, atvykusios traukiniu į kapines, dalijosi prisiminimais ir aplankė jose palaidotą kunigą Steponą Galvydį, kuris buvo užrašęs dainą, išlikusią iki dabar:

Kur eina traukiniukas

Kas dvi, kas trys adynos.

Ten yra miesteliukas,

Pušalotu vadinas…

Joniškėlio stotelė tuo metu turėjo istorinę reikšmę: buvo pavyzdingiausia Aukštaitijoje. Atvykdavo vagonas-klubas, kuriame rodydavo filmus. Daugelis į Joniškėlio stotelę atvykdavo ne vien filmų, bet ir stoties prižiūrėtojo augintinės beždžionėlės pamatyti. Žiūrovams buvo rodoma folkloro kolektyvo „Melnyč“ narės Tomos Trybytės sumontuota ištrauka iš dokumentinio filmo „Praeities kartų liudytojai, siaurasis geležinkelis“ ir dabartinių Joniškėlio kolektyvų „Ramunėlės“ ir „Joniškėlio bočiai“ atliekamos dainos „Alyvų šakelė“. Pasvalio stotelėje išryškinau alaus kraštą. Inscenizavome Antano Vienažindžio dainą apie pijoką, scenoje vaizdavome to meto problemą ir tuometinį moterų bejėgiškumą. Galutinėje – Biržų stotelėje pasakojome biržietės Ritos Veckūnienės ištrauka „Teisybė“, kurioje šių dienų nusivylusios moterys sarkastiškai juokauja apie vyrus, mini mokesčių problemas ir teisybės trūkumą dabartinėje labdaroje. Spektaklio-programos veiksme nuo pat pradžių buvo sapnuotojas, kuris mėgo kelius ir tolumas, jo sapne stotis vis dar buvo susitikimų vieta…

Minint Aukštaitijos metus taip ir norisi paminėti dramaturgą Kazį Sają, kuris savo kūryboje paliko tokias eiles – dainą:

Pavasarį, kai krepšį pyniau, liauni žilvičiai dvelkė alumi.

Rudenio sodais,

Bulvienojais

Ir mano rudine.

O vasarą, kai alų gėriau, putokšnis taip atsidavė žeme!

Lapkričio lapais,

Pypkės dūmu

Ir mano rudine.

Tą rudenį aš atguliau žemelėn, kuri kvepėjo motinos sterble,

Žalmargės pienu,

Duonos raugu

Ir mano rudine.

O žiemą sapnavau, kad aš išaugau žaliu žilvyčio krūmu paupy,

Kad pyniau krepšį,

gėriau alų

Ir apsiklojau rudine…

Balandžio 26 d. įvyko mano režisuotos programos-spektaklio premjera, kurioje vaidino Emilija Jodinskienė, Agnė Jakutavičiūtė, Asta Juškienė, Gediminas Lelys,  Elvyra Prušinskienė, Virginija Radžiuvienė, Birutė Ranonienė, Giedrė Rameikienė. Garso ir šviesų operatoriais buvo Virginijus Kirštgalvis ir Algirdas Trybė. Vaizdo operatorius Giedrius Rameika. Partneriai: Bernatonių padalinio moterų šokių grupė „Mėtos“, Pasvalio r. Joniškėlio skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Ramunėlė“, Joniškėlio skyriaus bočių mišrus ansamblis.

Ačiū visiems, prisidėjusiems, padėjusiems ir žiūrėjusiems. Gyvenime daugiausia įvykių, kurie niekada nesikartoja. O traukinys vėluojančių nelaukia. Prisiminimuose tik nuotraukos ir istorija.

 Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio meno vadovė Virginija Trybienė