Tradicija tęsiasi: Bernatoniuose ragauti sūriai 

Lietuva nuo seno garsi karvės pieno varškės sūriais. Lietuviškas varškės ir „Liliputas“ sūriai, kartu su dar 5 produktais – Daujėnų namine duona, žemaitišku kastiniu, Stakliškių midumi, Seinų-Lazdijų krašto medumi, skilandžiu – yra įtraukti į Saugomų geografinių nuorodų registrą, kaip kulinarinio paveldo atstovai.

Slegiami lengvo saldumo turintys, džiovintais vaisiais ir uogomis gardinti sūriai arba pikantiški sūriai su kmynais, česnakais, kurie valgomi švieži, džiovinami, rūkomi… Paragauti įvairių šio kulinarinio paveldo variacijų kasmet kviečia Bernatoniai, Panevėžio rajone. Čia, šiemet jau XIX-ą kartą, vyko „Sūro šventė“, kur geriausio sūrininko konkurse varžėsi daugiau nei dešimt kulinarų, o laimėtoją rinko – žiūrovai.

Sūrių karaliaus karūna – į Vilkaviškį

Ant ekspozicinio stalo Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio organizuotame renginyje nugulė 13 sūrių. Saldūs, sūrūs, varškės, fermentiniai, iš sausainių ir net pyragai varžėsi Sūrio karaliaus rinkimuose. Sūrininkų gaminiai buvo kruopščiai supjaustyti renginio šeimininkų ir koncerto metu išdalyti žiūrovams. Skanaudami dalyvių kūrinius, susirinkusieji stebėjo Vabalninko, Joniškėlio, Paįstrio, Piniavos meno mėgėjų koncertinę programą.

Suskaičiavus balsavimo rezultatus, iš sūrininkų būrio išskirti du lyderiai. Mažoji karūna atiteko bernatoniečiui Kajui Geniui, už saldų, iš sausainių ir kondensuoto pieno pagamintą, sūrį „Vaikų džiaugsmas“.

Didžioji karūna ir karaliaus regalijos šiemet iškeliavo į Vilkaviškį. Žiūrovų sprendimu, skaniausias, įdomiausias jiems buvo Vilmanto Navicko spaustas sūris.

„Važiuodamas čia, net nenumaniau kur keliauju. Dalyvauti šventėje sumaniau ekspromtu, – atviravo Sūrių karalius. – Jokio konkurso nesitikėjau, bet apdovanojimas malonus.“

Vyras Vilkaviškio rajone pats laiko kelias dešimtis karvių ir padedamas šeimos pastaruosius 4-5 metus gamina įvairius sūrius, kuriuos platina visoje Lietuvoje.

„Lietuviams labiausiai patinka jauni, mažiau brandinti sūriai. Man pačiam gardžiausi, kaip aš sakau – su niekuo. Paprasti, – sakė V. Navickas. – „Sūro šventės“ konkurse dalyvauti delegavau sūrį su ožrage. Kai manęs klausia kas tai per augalas, sakau: „Kaip liucerna, panašus į dobilą, tik ožragė.“ Šio augalo sėklos sūriui suteikia graikinio riešuto poskonį.“

Jo ūkyje gaminami sūriai, anot pašnekovo, nėra niekuo išskirtiniai. Bene visus receptus galima aptikti internete.

„Tik pačioje sūrininkystės pradžioje, kol perpratau receptūrą, pieną ir jau pagamintus sūrius teko išmesti dešimtimis kilogramų. Mokantis reikia laiko ir kantrybės“, – atkreipė dėmesį V. Navickas.

Sūrių pradžia – molinėje puodynėje

Bernatoniuose vykusią „Sūrio šventę“ papuošė ir senovinių puodynių paroda. Ją sunešė Bernatonių ir aplinkinių gyvenviečių žmonės. Dešimtys puodynių simbolizuoja tai, nuo ko prasideda kiekvieno sūrio gamyba – balto pieno purslus.

Apžiūrėjusi kiekvieną eksponatą, keramikė Laima Kiškienė iš jų gausos išrinko ir unikaliu savo dirbiniu apdovanojo vienos puodynės savininką.

„Akivaizdu, kad toji puodynė yra autentiška – ne ceche, o puodžiaus gaminta. Tai galima matyti pagal glazūrą, pagal formą: ji didelė, grakšti. Taip atsiskleidžia aukštas meistriškumas. Glazūra – ruda, o joje tarsi žvaigždės spindi molyje likusi organika. Tai rodo, kad molis rinktas rankomis, paties žmogaus valytas ir dėl to liko akmenukų, žvyro gabaliukų. Tos žvaigždutės puodynės paviršiuje susidarė ne dėl glazūros, o dėl to kas liko išvalius molį“, – laimėtojo paskelbimą argumentavo keramikė L. Kiškienė.

Į ekspoziciją puodynė atkeliavo iš Panevėžio apskrities, Kuršių dvaro. Jos savininkas – A. Valikonis, puodynę iš tėvų paveldėjęs.

Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio vadovė Arneta Matuzevičiūtė