Seni arbatinukai pasakoja žmonių istorijas

Paįstrio kultūros centre nuo gruodžio 12 dienos veikia paroda „Seno arbatinio istorija“. Daugiau nei 200 arbatinukų sunešė kultūros centro lankytojai iš Piniavos, Paįstrio, Gegužinės, Pragarėlės, Dembavos, Juodlieknio, Panevėžio miesto ir kt.

„Žodis „senas“ kiekvienam gali turėti skirtingas reikšmes: vienam tai bus metai, kitam – dešimtmečiai. Arbatinukas – daiktas, kurį namuose lengva atrasti ir trumpam paskolinti. Būtent todėl paroda tokia gausi ir įvairi“, – sako parodos koordinatorė Rūta Meleškienė.

Susipynę likimai

Gruodžio 20 dieną vykusiame pristatyme praskleistas kai kurių arbatinių istorijos šydas, atskleidęs susipynusius žmonių likimus.

Pasakojimų virtinę pradėjo pati R. Meleškienė, kilnodama oranžinį pūstažandį.

„Jis man liko kaip palikimas. Svečiuodamasi vis pagirdavau lentynoje stovintį servizą. Po kurio laiko, kai dėdė Jonas pasimirė, o teta nusprendė parduoti namą, ji man tą visą oranžinį servizą atnešė ir įteikė, sakydama, kad pamena kaip aš juo grožėdavausi“, – pasakoja Rūta.

„O Rūtos dėdė buvo mano tetės pusbrolis, – šypsodamasi pasakojimą tęsia Diana Stakelienė ir rodo savo parodai atneštą arbatinuką. – Mano tėtis irgi buvo Jonas. Šitą servizą jam varduvių proga padovanojo kolegos. Labai gerai pamenu tą dieną, mat man buvo liepta tėti iš pasibūvimo dviračiu 7 kilometrus parlydėti namo, o laukimas gerokai užtruko. Juodžemis aplink suoliuką, ant kurio lūkuriavau, gerokai sudrėko nuo ašarų.“

Diana dar sykį nužvelgia arbatinuką ir priduria, kad tėvai iš jo tikriausiai taip ir negėrė – pastatė sekcijoje. Tik praėjus kiek laiko ji pati su vaikais arbatos iš jo pagurkšnodavo.

Dalia Valentienė atnešė tris arbatinukus, kurių vienas datuojamas 1984 metais. Jis taip pat su sava istorija: tais metais jos vyras į Rusiją vyko parsivaryti žigulio. Maskvoje viešėdamas ir servizą nužiūėjo, nupirko, vėliau tuo nauju žiguliu parvežė. Ant arbatinuko net kaina likusi – 26 rubliai.

O štai Genovaitės ir Kazimiero Mikoliūnų arbatinukas skaičiuoja 51 metus. Lygiai tiek metų praėjo nuo judviejų vestuvių Pasvalio rajone.

„Manau, kad didžiausią istorinę vertę šioje parodoje turi samovaras, kuriam 190 ar daugiau metų, – atkreipia dėmesį Virginijus Kiršgalvis. – Jis į parodą atkeliavos iš antikvariato. Jo išorę puošia net keli medalių už dalyvavimą parodose įspaudai. Kaitinamas jis anglimis, o istorija būtų tokia: prieš beveik du šimtus metų jį studentai kažkokiam profesoriui nupirko ir įteikė dovanų, kad jis šiltą arbatą gertų. Tada prasidėjo ilga samovaro kelionė.“

Išskirtinumo paieškos

Parodos idėja kilo, kai vasaros pabaigoje Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė važiuodama pro Molainius prie konteinerio išvydo paliktą oranžinį arbatinuką.

„Myniau ant stabdžių ir tą arbatinuką pasiėmiau. Niekada nežinai ko teatre gali prireikti“, – sako ji.

Ji pasakoja, kad kasmet kultūros centras stengiasi ieškoti skirtingų idėjų kalėdinio laikotarpio parodoms. Pernai buvo eksponuojamos renkomis megztos pirštinė, užpernai laikrodžiai, dar anksčiau senoviniai eglutės žaisliukai bei tarybiniai atvirukai.

„Tokios iniciatyvos į kultūros centrą pritraukia ir tuos žmones, kurie nedalyvauja jokioje kitoje mėgėjų meno veikloje“, – pastebi D. Kiršgalvienė.

„Matome, kad ir mokykloje mokytojos viena kitos ima klausinėti ar jau atnešė kokį eksponatą, ir darželyje, ir parduotuvėje netyla kalbos. Tos parodos, prie kurių prisideda patys kultūros centro lankytojai, telkia panašiai kaip arbatos puodelis vėsų žiemos vakarą“, – sako R. Meleškienė.

Paroda Paįstrio kultūros centre veiks iki sausio vidurio.

Apie parodą bei jos eksponatus kalbėta ir LRT televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva“.